Sakmė apie Merą ir Naglį / Šarūnas Laužadis

Toli toli, pačiame Lietuvos pakraštyje, ten iš kur saulė pateka, ... tais senais laikais, kai Nalšia didžiausią galybę buvo pasiekusi, jos valdovo šeimoje gimė dukrelė, vardu Kūna. Laiminga ir visų mylima ji išaugo aukšta kaip liepa, o graži – kaip iš pasakos.

O kitame Lietuvos krašte, Mėguvos šalies sostinėje Palangoje, ten, kur saulė į jūrą leidžiasi pailsėti, gyveno garsus karžygis Naglis. Tikras milžinas buvo, niekas visoje Žemaičių žemėje jam prilygt negalėjo.

... išgirdę viens apie kitą jaunieji, pajuto kad jausmai sako būti kartu, kad nebegali vienas be kito toliau gyventi. Tačiau galingasis Nalšios valdovas tegalvojo kaip savo galybę dar padidint, ir buvo sugalvojęs savo dukrą už kilmingo rusų kniaziaus ištekinti ir jo žemes prie savosios Nalšios prijungti. Išgirdęs apie dukters norus, įsakė ją uždaryti į aukščiausiąjį pilies bokštą, įdant gerai pagalvotų.

- O Praamžiau, tėve garbusis, - ėmė maldauti Naglis, užlipęs ant aukščiausio kalno, kur šventąją ugnį dievų garbei žemaičiai kūreno. – išgelbėk jaunąją širdelę nuo nemylimo svetimšalio, išvaduok nuo pikto tėvo.

- Gerai, - išklausęs atsakė jam Praamžius. – Rytui auštant tavo gražuolė pavirs sraunia upele (pasikeis vardą į Merą, kad nieks jos neatpažintų) ir atplauks pas tave. Bet tu privalai jos laukti, kad ir kiek laiko praeitų.

Ir Naglis pasižadėjo laukti ...