Klajūnas / Artūras Imbrasas

Originalios struktūros romane simbolių ir metaforų kalba reiškiama žmogaus tapatybės idėja. Čia ryškios praeities ir dabarties sąsajos, konkretūs ar menami įvykiai ir vaizdai. Knygoje daug grakščių, originalių palyginimų, meilės ir erotikos, o nevaržomos minties laisvė traukia netikėtomis paralėlemis, įvairiaspalve emocijų kaita.

  Tėvams mano vaikystė atrodė laiminga.
       Prisimenu save kaip klusnų, skaisčiai raudonais putliais žandais, strazdanomis ir šviesiom garbanom apdovanotą vaikį. Nuoširdžiai ir netgi dievobaimingai paklusnų. Taip pasakyčiau dabar, nors apie Dievo egzistavimą tėvai man nepasakojo ir apie tai sužinojau gana vėlai – pirmoje klasėje, kai pirmoji mokytoja paminėjo Jo vardą savo įžanginėje kalboje. Per pertrauką paklausiau kitų vaikų, ką ji turėjo galvoje. Vienas iš berniukų, su kuriuo vėliau tapome neatskiriami draugai (kol mūsų neišskyrė), paaiškino, kad tai toks „dėdė“, kuris viską mato. Tas mane ne juokais išgąsdino, bet nustojau juo tikėti po trijų dienų, kai įsivariau rakštį į pirštą, žaisdamas mokyklos kieme futbolą. Mat pastatė mane į vartus ir perbraukęs ranką per virpstą pajutau nežmonišką skausmą. Kol mokyklos seselė rūpinosi pirštu, nusprendžiau, kad tas „dėdė“ aklas. Tokia buvo pirma pažintis su Dievu. Apie didesnę patirtį papasakosiu vėliau. Nieko apie tai nesakiau savo tėvams bijodamas, kad sužinoję apie „šito dėdės“ buvimą jie išsigąs. Išskyrus tai, jokių paslapčių su tėvais neturėjau ilgą laiką. Rodyti kaprizus namuose nebūdavo jokio reikalo, mat gaudavau ko panorėjęs ir taip. O jeigu negaudavau – nustodavau norėti. Taip buvo lengviau visiems. Jau vėliau, kai įsisąmoninau, kad mano norai – tik mano ir niekieno kito, pradėjau juos rinkti. Kas rinko pašto ženklus, kas paukščių plunksnas, kas svečių šalių monetas, o aš rinkau neišpildytus norus.