Gyvatės vėmalai / Leonas Dykovas

„Gyvatės vėmalai" – apie tai, kaip kvaišalų sudirginti protai keitė ir tebekeičia pasaulį. Romanas persunktas tikromis personalijomis, tikrais dokumentiniais faktais, kurie daugumai žmonių yra labai mažai žinomi ar visai negirdėti. Tam tikra prasme šis kūrinys – solidus roko epochos epas.

Pavadinimas „Gyvatės vėmalai" – aliuzija į haliucinacijas sukeliantį gėrimą Ayahuasca, patį stipriausią pasaulyje žinomą haliuciogeną. Pažodinio vertimo nėra, tačiau tai, kad terminas „Ayahuasca" galėtų reikšti gyvatės vėmalus, išmąstė Kanados antropologas Jeremy Narby ir tai akcentavo viename interviu. Šis mokslininkas pats ilgą laiką gyveno indėnų gentyje ir vartojo šitą gėrimą.

Romano esmė – JAV filosofo T. K. McKenna'os iškelta teorija, kad kūrybines žmogaus galias ir beždžionę mąstančiu bei kuriančiu žmogumi pavertė būtent psichotropinės medžiagos, glūdinčios gamtoje. Vėliau, ypač po Antrojo pasaulinio karo, Vakaruose tas galias stiprino masiškai plintantys natūralūs ir cheminiai preparatai, kurie formavo visiškai naujus socialinius sluoksnius ir, kas svarbiausia, iš jų aplinkos iškilo ištisa plejada legendinių roko atlikėjų, rašytojų, dailininkų.

Romano veiksmas vyksta labai panašioje šalyje į JAV, labai panašiu metu į septintąjį XX a. dešimtmetį. Pagrindinis veikėjas – visuomenės atskalūnas Liucijus Folkbekeris – tapo neaiškių jėgų, globalaus sąmokslo auka ir pagrindiniu vykdytoju. Ištisus keturiasdešimt metų jis pakliūdavo į pačias keisčiausias situacijas ir susidurdavo su pačiais spalvingiausiais personažais ir protą išlaisvinančia psichotropine filosofija.