Magelano debesis / Stanislavas Lemas

Stanislavas Lemas yra vienas žymiausių mokslinės fantastikos rašytojų visame pasaulyje. Jis yra išverstas į daugelį kalbų, pagal jo darbus kuriami filmai, jis ir toliau rašo su nuožmi aistra ir nuostabia vaizduote, leisdamas knygas po knygų - kartais po kelias knygas per metus.

Romanas „Magelano debesis“ nėra nuotykių romanas griežta, senovine šio žodžio prasme. Tai moderni utopija, psichologinis ir filosofinis darbas. Ją galima pastatyti šalia tokių knygų kaip „Žmonės-dievai“ ir HG Wellso „Ateities vaizdas“ ir I. A. Efremovo „Andromedos ūkas“.

Romanas skirtas komunistinei žmonijos ateičiai. Vaizduodamas XXXII amžiaus žmones, autorius, savaime suprantama, negalėjo padėti parodyti žmogaus reikalų - mokslo ir technologijų raidos, visiško gamtos užkariavimo. Bet piešdamas jų klestėjimą, autorius neatskleidžia skaitytojams savo išdėstytų mokslinių problemų esmės, nekalba apie nuostabių ateities mašinų prietaisą. Jam visa tai tėra didingas romantinis fonas, kuriame drąsiais potėpiais jis piešia rytojaus žmones.

Autorius nudažo būsimos visuomenės paveikslo rausvomis spalvomis. Tai atšiaurus laikas. Taip, teigia autorius, žmogus niekada nenustos kovoti su inertiškomis gamtos jėgomis su savo silpnybėmis. Uždaviniai, kuriuos išsikels išlaisvinta žmonija, bus išspręsti per didelę kovą, kuri pagimdo didelius herojus. Net ir po tūkstančio metų bus neatsakyta meilė, išliks kartumas atsiskyrus nuo namų, artimųjų, namų planetos, kils prieštaravimų tarp silpnos dvasios žmonių ir tikrų komunistų.

Be to, atsiras naujų prieštaravimų tarp šimtmečių toli vienas nuo kito esančių žmonių kartų, egzistuojančių toje pačioje planetoje. Tačiau žmonijos judėjimas į priekį išliks amžinas, užkariaujant ne tik Galaktiką, bet ir kitas visatas, visų pirma artimiausią iš jų - Magelano debesį.

Romane aprašytų įvykių centre - pirmosios žvaigždžių žmonijos ekspedicijos skrydis į Kentauro žvaigždyną ant milžiniško erdvėlaivio, simboliškai pavadinto „Gaia“ - „Žemė“. Tai maža žemės dalis, būsimos visuomenės ląstelė.

Pasaulis, kupinas šviesos, judesio ir gyvenimo, yra įkvėptas ateities žmonių vaizdų - tokių tolimų ir taip arti mūsų. Jo keliais, pievomis ir miškais galite vaikščioti basomis, nesužalodami kojų. Joje nebėra valstybių - „Sienų naikinimo šventės“ vardu liko tik jų prisiminimas, tautiniai skirtumai tarp žmonių pradeda blėsti.

Kokia kaina mokama už šią ateitį, kupiną aistros ir didžiulės didybės? Tai labai vaizdžiai ir griežtai aprašyta skyriuje „Komunistai“ - geriausiame knygos skyriuje.

Kai „Gaia“, palaipsniui didindama skrydžio greitį, pasiekia „šviesos greičio slenkstį“, „sąmonės mirgėjimo“ reiškinys pastebimas mažiausiai stabilios nervų sistemos žmonėms. Kosminiame laive kyla beprasmiška riaušės: žmonės puola prie išorinių liukų mesti save į tarpžvaigždinę erdvę. Tada istorikas Ter-Haaras, vienas iš ekspedicijos lyderių, pasakoja jiems apie vokiečių komunistą Martiną, kuris prieš tūkstantį metų kovojo prieš fašizmą.

„- Šis žmogus buvo kankinamas, sumuštas - jis tylėjo. Jis tylėjo, kai tėvai, brolis ir bendražygiai nuo jo nusisuko. Jis tylėjo, kai su juo nekalbėjo niekas, išskyrus gestapą. Ryšiai, siejantys žmogų su pasauliu, buvo nutraukti, tačiau jis ir toliau tylėjo. Ką mokėsime už šią tylą?

Stanislavas Lemas"