Faraonas / Boleslovas Prūsas

Žymus lenkų rašytojas Boleslovas Prusas (tikroji pavardė Aleksandras Glovackis, 1847 – 1912) romaną Faraonas parašė jau turėdamas solidžią rašytojo realisto reputaciją. Visus nustebino ištikimybę dabarčiai prisiekusio rašytojo naujas posūkis. Jis pasirenka ne savo stiliaus knygą, bet pasuka į Senovės Egiptą, beveik į mitinės praeities prieblandą, mumijų, sfinksų ir piramidžių laikus, tikėdamasis surasti visa, ko jis galbūt nerado čia pat, moderniame buržuaziniame pasaulyje.

Faraonas – trijų dalių romanas apie XI a. pr. Kr. Egiptą. Centre – faraono Ramzio XII sūnus ir sosto įpėdinis Ramzis XIII, nepaliaujantis kovoti prieš neakivaizdžią žynių vienvaldystę ir pernelyg didelę jų įtaką. Pažvelgus iš šono, įvykiai klostosi lyg estafetė: žyniai slepia nuo įpėdinio slaptas sutartis bei sąjungas, vėliau jis pats jas išsiaiškina ir jiems nežinant kuria savus planus tam sukliudyti, ir taip be galo. Tačiau neskubėkime kategoriškai pareikšti: nuobodu! – anaiptol. Kiekviena aviantūra savaip kitokia ir intriguojanti, savaip išskirtina, todėl skubame versti puslapį toliau nekantraudami sužinoti kaip gi šįkart išsisuks gudrusis kunigaištis.

Faraone, kaip ir daugelyje kitų istorinių romanų apie Senovės Egiptą, atpažįstame panašių savitų bruožų: autoriaus nupieštas kelias į tą laikmetį, kur nukeliaujame nė nekeldami kojos nuo savo šiltų krėslų, nepaliaujamos vidaus kovos tarp didikų ir kiti socialinio pobūdžio rūpesčiai, be kurių neapsieina ir M. Waltario Sinuhė Egiptietis ar Ch. Jacq Ramzis, ir žinoma kasdienių buitinių dalykų išsamūs aprašymai, padedantys dar geriau įsigilinti į to laikmečio pasaulį.

Nepasakyčiau, kad romanas kažkuo labai išsiskiriantis nuo kitų panašių (žinoma, nekalbant apie rašytojui būdingą rašymo stilių), nes tas pačias detales, kaip jau minėjau, rasite ir kituose romanuose apie Senovės Egiptą (jei tik rašytojas nenukrypsta nuo istorinių faktų), tačiau verta atkreipti dėmesį vien į tai, kad knygos herojus yra vienintelis toks žmogus su savais charakterio, kalbos bei elgesio bruožais, kurių neturi joks kitas, ir kiekvieną kartą paėmę į rankas panašią knygą nekantraujame susipažinti su nauja asmenybe, kuri ir suteikia knygai kitokį atspalvį.

"Visa istorijos esmė yra ta, kad jeigu žmonių tarpe yra daugiau džiaugsmo tada sakome valstybė klesti, o jeigu ašaros dažniau plaukia tad tai vadiname smukimu. Reikia tad ne prie žodzių kabintis o į žmones žiūreti "