Mažas didelis mano pasaulis / Elena Treinienė

"Palydėjęs Ireną [Bučienę] į Anapilio sodus, Pranas kniubo vėl prie stalo, rašė toliau pjeses apie aktorių gyvenimo lyrinę ir dramatinę kasdienybę ir savo 75–metį sutiko su vaidinimų knyga „Šilojų medus“, kurią dedikavo Irenai...

Kaipgi man, Prano gyvenimo draugei, po to neįsižadėti nešti raudonas tulpes jo artimiausiai darbo kolegei šviesaus atminimo Režisierei?

Nešu... Bet nešdama, vis nedrąsiau Pranui primenu, kad nereiktų skubėti į Anapilio teatrą, nežiūrint, jog ten jau baigia susirinkti beveik visas senasis Akademinis [...] Ir dar. Atsimink, kad mūsų šeimos teatre tu esi vienintelis aktorius,kuris su mažuoju Praniūkščiu mus retsykiais palinksmini nors per rinkimus, kai gimsta viltis,kad bus geriau Lietuvoj kada nors. Tad luktelkim abu seneliai, susitvėrę už rankų, vardan to „kada nors“ ir todėl, užuot gadinęs širdį prie stalo, užsiiminėtum verčiau promenadu bei Lietuvos dramatiškos istorijos kelių apmąstymais Vingio parke drauge su mano buvusiu bendradarbiu, lituanistu ir istoriku, bei tokiu pačiu karštakošiu kaip tu – dzūku Vytautu Kancevičium, kuris Sąjūdžio audringais metais buvo visų partijų-naujagimių priėmėju, geriau už visus profesorius išmano, kas buvo Lietuvai Antanas Smetona, kas Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, Antanas Barkauskas ir kas Vytautas Landsbergis su Algirdu Brazausku bei Valdu Adamkum... Ir ką reikia palaikyt per rinkimus, ir ko ne?.. Ir kur mus konservatoriai nuvestų, ir kur socdemai su Darbo partija nuves, ir ką faktiškai duos Europos Sąjungos milijonieriams, ir ką runkeliams, ir ką pamestinukei kultūrai?.."

Ištrauka 347-348 psl.